- viliūgis
- viliū̃gis, -ė smob. (2) NdŽ, KŽ, viliùgis (2) žr. viliūgas: 1. Jis toks viliùgis buvo, labai i prišnekėjo tetę gert i prišnekėjo [gerti] Žg. 2. L95,151 Ji tokia viliùgė Erž. Jis toks viliùgis buvo labai, o tėtė mano minkštesnios širdies LKT 156(Grz). Kazonas – žmogus nedaug už kitus šviesesnis, bet gudrus be galo ir iš visų pusių užbengtas viliugis TS1899,6. 3. L172 suvedžiotojas.
Dictionary of the Lithuanian Language.